Jos tokios panašios. Tarsi seserys. Trys maži žemės lopinėliai pasaulio žemėlapyje. Žvelgiant pro orlaivio langus, jos – beveik vienodos. Panašios jų spalvos. Namų kaminai. Taisyklingais kilimais išklotos pievos. Vienodo dydžio lašais krentantis lietus. Lietuva, Latvija ir Estija – trys šalys, prieš 20 metų pasakiusios tvirtą „ne“ priespaudai, ir tvirtai susikibusios už rankų.
Praėjusį sekmadienį Baltijos kelias paminėtas ne tik ant žemės, bet ir danguje – Lietuvos aeroklubo ir Lietuvos kariuomenės lėktuvai pakartojo prieš 20 metų įvykusį istorinį skrydį per visas tris Baltijos valstybes. Nedidelis kariuomenės „AN-2“ lėktuvas, kartu su kitais privačiais orlaiviais, sudariusiais gyvąją lėktuvų grandinę, skrydį pradėjo iš Panevėžio.
„Mums skristi šiuo keliu - garbė. Ir nepalyginamas jausmas, kai skrendi istoriniu keliu, kartoji tai, kas buvo padaryta, nei skristi iš vieno taško į kitą“, - emocijų neslėpė lėktuvo vadas majoras Robertas Mažylis. „AN-2“ kartu gabeno ir apie 6 tūkstančius gėlių – jos turėjo būti išmėtytos virš visų trijų Baltijos valstybių, žmonių susibūrimo vietose. „Prieš tai teko nukarpyti rožių – jų buvo daugiausiai iš visų gėlių – kotus ir spyglius. Karpėme visi“, - prieš skrydį pasakojo R. Mažylis.
Gyvoji lėktuvų grandinė, prie kurios pakeliui prisijungė latvių ir estų pilotai, buvo reginys, kurį vertėjo pamatyti. Keistas jausmas – toks skrydis suvienija, ir sunkiai paaiškinamas artumas, kuomet į nepažįstamus žmones kažkodėl imi kreiptis „tu“. Po apačia liko Latvijos ir Estijos pasienio postai. Greta skrendantys lėktuvai kartais priartėdavo taip, kad pro mažą „AN-2“ iliuminatorių galėjai įžiūrėti lakūnų veidus.
„Ačiū jiems, kad jie – skrenda. Tai – pačių žmonių iniciatyva, jų skrydžio niekas nefinansuoja. Juos veda tik noras pakartoti istorinį kelią“, - žvelgdamas pro langą kalbėjo Lietuvos aeroklubo generalinis sekretorius Ignas Krivickas. Iš rankų kone visą kelią Ignas nepaleido skrydžio planų ir telefono. Koks oras? Ar nevėluojame? Pagaliau – ar skrydis Baltijos keliu pavys taip, kaip planuota? „Išsyk mes galvojome skristi tik virš Lietuvos. Bet tada profesorius Vytautas Landsbergis pasakė: „Reikia pasiekti Taliną“. Suorganizavome. Pavyko. Skrendame“, - kalbėjo I. Krivickas.
Trumpas nusileidimas Estijoje, už Talino esančiame Raplos aerodrome. Čia reikėjo pasipildyti degalų. „Kuo skiriasi šis skrydis nuo buvusio? Pieš 20 metų mes buvome sparnuoti dvasiškai. O dabar tikrais sparnais kartojame istorinį žygį. Tai yra puiku“, - kalbėjo privačiu savo lėktuvu per viskas tris Baltijos valstybes skrendantis Stanislovas Algirdas Keparutis.
Vos pusvalandis, ir grįžtame atgal. Prieš tai – trumpa Estijos lakūnų padėka už tai, kad lietuviai ne tik surengė skrydį, bet ir atskrido iki jų šalies. Dar – bendra nuotrauka atminimui.
Ir vėl – atgal. Šį kartą, sako lakūnai, skrisime greičiau – vėjas pūs į nugarą.
Likus kelioms minutėms iki 19 valandos dar esame Latvijoje. Būtent šią valandą prieš 20 metų lietuviai, latviai ir estai sudarė gyvąją grandinę. Trumpam susikimbame rankomis lėktuve. Gera laikytis už rankų. Kaip ir tada, kai apkabinti Lietuvą – pačią didžiausią mylimąją – užteko ne tik mūsų rankų, bet ir širdžių šilumos. Lėktuve kyla tikra sumaištis. Iki Vilniaus – jau vos valanda kelio. Nors gėlių žiedai buvo mėtomi visą kelią, ten, kur susibūrę žmonės, tačiau daugiausiai jų turės būti išmesta Vilniuje, virs Katedros aikštės.
Mažame orlaivyje, kone pilname žmonių, į specialius maišus sudėti gėlės, pasirodo, yra sudėtinga užduotis. Supakuoti visas gėlės prireikė maždaug valandos. Beje, laimė, jog rožės buvo be spyglių – antraip visų tūkstančius rožių dėjusių žmonių rankas būtų reikėję greičiausiai subintuoti. Pasirodė, jog išmesti gėles iš lėktuvo taip pat nėra taip paprasta - borto operatoriaus viršilos Valentino Banelio, pro orlaivio duris iškišusio galvą, plaukai atrodė taip, tarsi virš jų ką tik prasiautė uraganas Ervinas. Be to, reikia numatyti, kad iš orlaivio krentančios rožės pabirs tikrai virš Katedros aikštės, o ne nusileis, tarkime, Trijų kryžių kalne ar nesubirs į Nerį. Kuomet visi tūkstančiai gėlių buvo išbarstyti, jau netrukus leidomės Kyviškių aerodrome.
BALTIJOS KELIO ISTORIJA
Praėjusį sekmadienį istorinis Baltijos kelio skrydis truko apie 12 valandų. Idėja surengti skrydį Baltijos keliu kilo Lietuvos aeroklubo lakūnams. Šį sumanymą palaikė LAK garbės pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis ir Krašto apsaugos ministerija. Krašto apsaugos savanorių pajėgų Aviacijos rinktinės lėktuvas AN-2 buvo viso skrydžio vedantysis. Kiti lakūnai Baltijos keliu skrido už savo lėšas – skrydis Lietuva-Latvija-Estija jiems vienam lėktuvui atsiėjo virš 1000 litų.
Baltijos kelias įvyko 1989 metų rugpjūčio 23 d., minint Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto bei jo slaptųjų protokolų, lėmusių Baltijos šalių okupaciją, 50-ąsias metines. Tąkart akcijos metu už rankų susikibę Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės sudarė gyvąją grandinę nuo Vilniaus iki Rygos ir Talino. Baltijos kelyje dalyvavo apie du milijonai žmonių.
Gera laikytis už rankų. Kaip ir prieš 20 metų. Tada apsikabinti Lietuvą – pačią didžiausią mylimąją – užteko ne tik mūsų rankų, bet ir širdžių šilumos.
