"Lietuvos ryto" žurnalistė išbandė laisvą kritimą ore iš keturių
kilometrų aukščio

Skrydis -- geriau už seksą

Ekstremalių pojūčių mėgėjai nėra visiški bebaimiai.

Kiekvienas rizikingas pomėgis pareikalauja įveikti save.

"Nors bijau, vis tiek neiškenčiu savaitgalį neatlikusi šuolio parašiutu", -- patikino vilnietė baldų prekybos įmonės "GPI 7" savininkė 36 metų Viktorija Grežėnienė. Ji jau atliko 118 šuolių.

Vilniuje, Kaune ir Marijampolėje restoranų tinklą valdančios "Pizza Jazz" įmonių grupės vadovui 37 metų kauniečiui Vilmantui Šimoniūčiui parašiutizmas -- vienas būdų išsivaduoti iš rutinos.

Prieš aštuonerius metus dėl dainos vaizdoklipo filmavimo tris šuolius parašiutu atlikęs dainininkas Alanas Chošnau juos iki šiol prisimena.

"Tai -- geriau už seksą", -- parašiutizmą ir mylėjimąsi palygino 31 metų vilnietis A.Chošnau.

Ką suteikia šuolis parašiutu ir dėl ko vis daugiau žmonių laisvalaikiu veržiasi į padanges, įsitikino ir "Lietuvos ryto" žurnalistė. Šių eilučių autorė iššoko iš keturių kilometrų aukščio vienu parašiutu su instruktoriumi.

Norą išmėginti parašiutizmą sužadino ir praėjusią savaitę Lietuvoje nukritusio bei sudužusio Rusijos naikintuvo Su-27 piloto Valerijaus Trojanovo išsigelbėjimas. Šis 37-erių Rusijos lakūnas sėkmingai nusileido parašiutu Jurbarko rajone.

Saugiau nei žaisti krepšinį

Prieš ruošdamasi pirmajam šuoliui, Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklube vieno jų vadovų Jono Savicko telefonu pasiteiravau apie kainą ir riziką. Jis patarė rinktis šuolį su instruktoriumi bei nurodė, jog tai kainuos 330 litų.

Paskui J.Savickas paklausė, kiek aš sveriu. Mat daugiau negu 90 kilogramų sveriančiam žmogui jau nebūtų leista šokti vienu parašiutu su instruktoriumi iš lėktuvo -- bendras sparno tipo parašiuto ir dviejų žmonių svoris neturi viršyti dviejų šimtų kilogramų.

"Ar tandemas -- saugiausia?" -- lyg norėdama iš anksto apsidrausti nuo galimų nelaimių paklausiau aeroklubo vadovo.

Jis patikino, kad tai saugiau negu žaisti krepšinį -- šalies krepšinio rinktinės žaidėjus prieš Europos krepšinio čempionatą šiemet ypač persekiojo traumos.

Šitoks palyginimas sustiprino mano norą išmėginti šuolį dviviečiu parašiutu, populiariai vadinamu "kengūra".

"Natūralu baimintis prieš šuolį, tačiau parašiutu iš padangių nusileidę žmonės iš toli švyti šypsenomis", -- mane drąsino aeroklubo vadovas.

Netrukus jis pasiūlė užsirašyti instruktoriaus Valentino Banelio telefono numerį ir susitarti dėl būsimo šuolio.

"Kengūra" nutūpė paskiausiai

Atvykau sutartu laiku. Aeroklube tądien eilės šuoliui laukė pulkas parašiutininkų.

Jie žvalgėsi, kaip iš aukštybių lyg spalvoti saldainiai vienas po kito žyra parašiutų kupolus išskleidę žmonės.

Žiūrovų tuoj pat pasiteiravau, kur surasti instruktorių Valentiną.

"Jis dabar danguje", -- kažkuris pasakė.

Nusileidę ant žemės pirmi keli parašiutininkai ant pečių tempia savo parašiutus į aeroklubo angarą, o tik tuomet danguje pražysta pats didžiausias parašiuto kupolas.

"Valentinas", -- lyg sutartinai vienu metu šį vardą ištaria keli žiūrovai, matyt, patyrę parašiutininkai, gerai pažįstantys šį instruktorių.

Netrukus matyti, kaip sparčiai prie žemės artėja šis parašiutas, kuriuo sklendžia du žmonės. Tai -- dvivietis, "kengūra".

Antroji šio parašiuto keleivė -- moteris. Su instruktoriumi nusileidusi ant žemės ji buvo labai patenkinta.

Apsispręsti reikia tvirtai

Kita instruktoriaus V.Banelio kliente tapau aš.

Kol parašiutininkas aeroklubo angare sudėjo parašiutą antram šuoliui, išklausiau jo instruktažą.

"Apsirengsite kombinezoną, užsidėsite akinius ir šalmą, sureguliuosime specialią diržų sistemą, kuri bus pritvirtina prie manęs šuolio metu.

Paskui atsistosime prie sraigstasparnio durų ir pasitreniruosime, kaip reikia iššokti", -- entuziastingai pasakojo Valentinas.

V.Banelis paaiškino, kad sraigtasparnyje sėdėsime šalia vienas kito. Tuomet dar nebūsiu prisegta diržais prie jo.

"Tačiau jeigu sraigtasparnio pakilimo metu pasijusite blogai: skaudės galvą, pykins, sakykite man. Tokiu atveju atsisakysime šuolio", -- įspėjo instruktorius.

Paskui jis pridūrė, kad jeigu jausiuosi gerai, maždaug 3 kilometrų aukštyje bus pradėta segti diržų sistemą. Po to turėsime užsidėti akinius, šalmus ir lauksime savo eilės iššokti.

"Iš parašiutininkų šoksime paskutiniai. Kai priartėsime vienu žingsniu prie durų, vadinasi, esame apsisprendę iššokti. Tuomet neturi būti jokio blaškymosi nei į kairę, nei į dešinę.

Rankomis taip pat jau nebegalima kabintis nei į sienas, nei į lubas. Kai atsistojame ant slenksčio, jūs pakimbate ant manęs ir toliau neriame į prarają", -- pasakė instruktorius.

Svarbūs draudimai dėl rankų

V.Banelis instruktažo metu parodė, kaip laisvo kritimo metu turėsiu laikyti savo rankas bei sulenkti kojas. Supratau, kad savo rankas teks sukryžiuoti prie krūtinės ir tvirtai įsikibti į kombinezoną.

Parašiutininkas tvirtino, kad, išsiskleidus parašiutui, jis patapšnos man per petį. Tai ženklas -- viskas gerai.

Sklendžiant parašiutu taip pat draudžiama savo rankomis griebti už instruktoriaus rankų. Mat jos -- tarsi vairas, reguliuojantis
nusileidimą.

Jeigu parašiutininkui imsiu maišyti savo rankomis, nevaldomas parašiutas pradės suktis ore.

"Tačiau kai imsime leistis ant žemės, sulenksite kojas devyniasdešimties laipsniu kampu ir rankomis jas prilaikysite.

Kai aš savo kojomis atsistosiu ant žemės, tik tuomet jūs nuleisite savąsias", -- nurodymus baigė jau septyniolika metų iš aukštybių parašiutu sklendžiantis instruktorius.

Valentinas per tą laiką jau yra atlikęs 3900 šuolius.

Žemyn -- užmerktomis akimis

Į sraigtasparnį susėdo dvidešimt drąsuolių. Tarp jų buvome dvi moterys, kurios ketinome leistis su instruktoriais.

Sraigtasparniui maždaug per penkiolika minučių pakilus į trijų kilometrų aukštį, ruošėmės šuoliui. Prisisegus diržais, Valentinas man parodė į viršų pakeltą nykštį. Ženklas, jog viskas gerai, sumažino nerimą.

Artėjame prie durų. Ant slenksčio į veidą tvoskia šalto vėjo gūsiai. Užmerkiu akis -- neriam.

Stiprus vėjas užgniaužia kvapą, pražiodo burną. Ryju šaltus gūsius, džiūsta burna, o atmerkti akių ar ištarti žodžio negaliu.

Staiga pasigirsta trakštelėjimas, pakinta kūno padėtis. Jau suprantu, kad krentu nebe ant pilvo, o esu vertikalioje padėtyje.

Pajuntu instruktoriaus patapšnojimą per petį, atsimerkiu ir išvystu debesis, kurie netrukus atveria spalvingą Kyviškių panoramą -- žalias pievas, pilkus žemės lopinėlius, melsvus tvenkinius.

Valentinas, pastebėjęs, kad žvalgausi, paklausia, ar nebloga, nieko neskauda, nepykina.

"Truputį bijau", -- išlemenu.

"Nebijok, parašiutas jau išsiskleidė", -- sako instruktorius.

Atokvėpis -- pusiaukelėje

Sklendžiant parašiutu nuotaika gerėja -- atitraukiu savo rankas nuo krūtinės, jomis mojuoju lyg paukštis sparnais.

Švelnus vėjas džiovina iš baimės suprakaitavusius pirštus. Tuomet pradedu smagiai tauškėti.

"O žmonės lauke kasa bulves", -- sakau Valentinui.

"Jie dirba, o mes leidžiame laisvalaikį", -- pritaria instruktorius.

Parašiutininkas lyg gidas man pasakoja, jog pažvelgus į kairę matyti sostinės pakraštys -- Naujoji Vilnia. Tačiau man smalsu pasidairyti ne į daugiaaukščius namus, o į Kyviškių kaimą -- jo sodybas, laukus, vandens telkinius.

Kol romantiškai nusiteikusi žvalgausi žemyn, Valentinas, valdydamas parašiutą, suteikia galimybę pajusti svaigius posūkius.

"Tai panašu į amerikietiškus kalnelius. Jei per aštrūs pojūčiai, sakyk", -- vėl rūpestingai įspėja parašiutininkas.

Teko sukąsti dantis

Netrukus Valentinas man liepia sulenkti kojas, kaip buvo mokęs prieš šuolį.

Staigiai artėjame prie žemės -- vos galiu rankomis išlaikyti savo sulenktas kojas. Taip sunku įvykdyti šį instruktažo punktą, bet stengiuosi net sukandus dantis.

Kai Valentinas tvirtai stovi ant žemės, ir aš atsistoju.

Parašiutas jau subliūškęs pievoje. Atsisegame diržus, nusiimame šalmus, akinius. Mūsų veidus užlieja šypsena, prapliumpu juoktis.

Nunešę dvivietį parašiutą į angarą padėkoju už svaigų šuolį ir atsisveikiname.

Pasiekė didžiulį greitį

Tačiau šypsena nuo veido dar kelias valandas nedingo. Juk metusi iššūkį iššokti parašiutu, nugalėjau save. Įveikiau didžiulę baimę.

Po šio šuolio, kitos buvusios mano baimės jau nebeatrodo tokios baisios ir neįveikiamos.

Iššokę iš keturių kilometrų aukščio su instruktoriumi 50 sekundžių kritome 200 kilometrų per valandą greičiu. Parašiutas išsiskleidė likus
iki žemės 1,6 kilometro.

Nuo laisvo kritimo iki tol, kol kojomis palietėme žemę, prabėgo apie dešimt minučių. Šis laikas aukštybėse pasirodė lyg trumpas sapnas.

Pakako trijų bandymų

Tris šuolius parašiutu lyg gražiausius savo sapnus iki šiol prisimena ir vilnietis dainininkas 31 metų Alanas Chošnau.

Dainos "Aš jaučiuosi taip keistai" vaizdo klipą muzikantas 1997 metais sumanė sukurti padangėse. Dėl to jam teko šokti parašiutu.

Šie šuoliai buvo nufilmuoti ir sukurtas muzikos klipas.

A.Chošnau du šuolius iš kilometro aukščio atliko su kupolo formos parašiutu, kuris šokant iš lėktuvo išsiskleidžia priverstiniu būdu.

Trečiąjį šuolį dainininkas atliko šokdamas tandemu su instruktoriumi iš trijų kilometrų aukščio.

"Įsimintiniausias buvo pirmas šuolis. Patyriau daug emocijų, tačiau po kelių valandų smogė nuovargis", -- sakė A.Chošnau.

Be adrenalino sunku iškęsti

Restoranų tinklą valdančios "Pizza Jazz" įmonių grupės vadovas 37 metų kaunietis Vilmantas Šimoniūtis jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be parašiutizmo, kuriuo užsiima trejus metus.

"Iki šiol prisimenu pirmąjį šuolį. Iš lėktuvo iššokome su instruktoriumi. Po to pirmo karto iškart supratau, kad tai taps mano pomėgiu", -- sakė V.Šimoniūtis.

Atlikti pirmąjį šuolį parašiutu verslininką įkvėpė vienas draugų parašiutininkų.

"Kartu slidinėjome Austrijos Alpėse ir vieną vakarą jis papasakojo apie parašiutus. Užsidegiau noru išbandyti man nepažintą pramogą", -- sakė
vyras.

Po keliolikos šuolių parašiutu, verslininkas suprato, jog šuoliai parašiutu jam padeda atitrūkti nuo kasdienės rutinos, darbo įtampos.

"Per parašiutizmo sezoną, trunkantį nuo gegužės iki spalio vidurio, priprantu prie adrenalino. Žiemą man tarsi laužo kaulus, kad negaliu iššokti parašiutu.

Tuomet vykstu slidinėti į kalnus ir vėl atsigauna širdis", -- patikino parašiutizmu užsikrėtęs V.Šimoniūtis.

Trūko neįprastų pojūčių

Baldų įmonės "GPI 7" Vilniuje savininkė Viktorija Grežėnienė, neiškentusi be adrenalino, parašiutu retkarčiais nusileidžia ir žiemą.

"Tai poilsis kūnui ir protui. Padangėse atsipalaiduoju nuo įprastinės žemiškos aplinkos", -- šypsodamasi tikino penkerius metus parašiutu sklendžianti verslininkė.

Ji ilgai ieškojo širdžiai mielo pomėgio.

"Daug ką išbandžiau -- fitnesą, vandens slides, riedučius, pačiūžas, bėgimą, žiemos maudynes eketėse. Tačiau vis vien kažko trūko", -- prieš penketą metų kamavusį ekstremalių pojūčių alkį prisiminė moteris.

Tada jai kilo mintis iššokti parašiutu.

"Maniau, pabandysiu nors vieną šuolį, kad galėčiau apsiraminti", -- juokėsi Viktorija.

Tačiau ji po pirmo šuolio suprato, kad tai yra būtent tie pojūčiai, kokių jai trūko.

Grožisi jūros toliais

Daugiau kaip 800 kartų su parašiutu į žemę nusileidęs Klaipėdos verslininkas 45 metų Algimantas Armalis nepatikliai žvelgia į tuos žmones, kuriems prieš pirmąjį šuolį nevirpa širdis.

"Visi instinktyviai bijo atitrūkti nuo lėktuvo, psichloginis barjeras peržengiamas po keliasdešimties šuolių", -- "Lietuvos ryto" korespondentui Gediminui Pilaičiui tvirtino prieš 10 metų šiuo sportu susižavėjęs Klaipėdos parašiutininkų klubo narys A.Armalis.

Savaitgaliais į Klaipėdos oro uostą suvažiuoja keliasdešimt šio klubo narių.

Lėktuvu AN-2 pakilę į 3000 metrų aukštį parašiutininkai pabyra žemyn kaip obuoliai nuo medžio. Mažiau nei minutę trunkančio laisvojo skrydžio metu jie ore dar spėja atlikti įvairias figūrines kompozicijas.

Danguje išsiskleidus kupolui, parašiutininkai iš oro grožisi nuostabiais pajūrio vaizdais.

Dauguma šio sporto mėgėjų iš kitų regionų specialiai atvyksta į Klaipėdos oro uostą, kad leisdamiesi parašiutais galėtų apžvelgti jūros tolius, Kuršių nerijos kopagūbrius.

Dovanoja šventės proga

"Šiais laikais nusileisti parašiutu gali kiekvienas to užsigeidęs žmogus -- klubo instruktoriai supažindina naujokus su įranga, apmoko juos ore privalomų saugumo taisyklių", -- kalbėjo A.Armalis.

Pajūryje vis labiau plinta mada gimtadienių, varduvių progomis dovanoti šuolius parašiutais draugams, bendradarbiams, giminaičiams.

A.Armalis iš žmogaus veido išraiškos, jo įspūdžių po pirmojo šuolio atspėja, ar jis ryšis dar vienam tokiam bandymui.

"Žmonės labiausiai baugina nežinia. Tikimybė, jog atsarginis parašiutas neišsiskleis -- viena iš milijono, tačiau naujoką vis vien persekioja mintis, jog jį, o ne ką kitą ištiks tokia nelaimė", -- sakė A.Armalis.

Antrąkart rizikuoja nedaug

Lietuvoje šuoliai parašiutu kaip laisvalaikio pramoga kasmet populiarėja. Tačiau patirti aštrių pojūčių įmanoma tik keliuose šalies aeroklubuose.

Iššokti parašiutu galima sostinės S.Dariaus ir S.Girėno aeroklube, Marijampolės aeroklube, Zarasų aviaklube, uostamiesčio skrydžių bendrovės "Klaipėdos avialinijos" aerodrome, Šiaulių aeroklubo filiale, esančiame Radviliškio rajono Raudondvario aerodrome, Prienų rajono Pociūnų aerodrome.

Prieš pirmąjį šuolį be instruktoriaus iš maždaug kilometro aukščio parašiutininkai išklauso trijų keturių valandų trukmės instruktažą.

Už šuolį apvaliu parašiutu, kuris priverstinai išsiskleidžia, daugelyje šalies aerodromų teks mokėti apie 100 litų, sparno tipo parašiutu -- 170.

Pradedantiesiems laisvą kritimą rekomenduojama patirti su instruktoriais. Ši pramoga dviviečiu parašiutu kainuoja 330 litų.

Nusileidimas iš padangių su dviem instruktoriais, kai jie iš abiejų pusių laiko parašiutininką ir padeda išskleisti parašiutą, kainuoja arti keturių šimtų litų.

Šuolius su instruktoriais organizuoja tik Vilniaus ir Kauno parašiutininkų klubai.