Į PASAULĮ KITU KAMPU

Gyvenimas žmogui suteikia galimybę rinktis - arba gyventi kaip daugelis ir kas rytą pabudus dirbtinai šypsotis, apsimetant, kad nieko kito ir nereikia, arba savo kelią tiesti taip, jog kiekvienas žingsnis leistų jausti, kokie laimingi esame. Visuomet gerbiau tuos, kurie į pasaulį žiūri kitu kampu - iš dangaus, kuris traukia savo lengvu žydrumu. Gulėti ant žolės, stebint debesis, žvaigždes ar sparnais dangų skrodžiančius paukščius, norisi nors trumpai, nors vienai akimirkai pabėgti nuo kasdienybės, nuo triukšmo, nuo nuobodžių kaimynų, piktų mimikų ir sunkių išgyvenimų. Užsimerkęs svajoji apie sklandymą ore, kol pradedi suvokti, kaip tai yra pasiekiama...

Artyn svajonės su drauge

Idėja šokti parašiutu gimė jau prieš porą metų, tačiau pirmą kartą tai padaryti vienai išties nelengva, todėl imi ieškoti bendraminčių, kurie būdami šalia galėtų tave palaikyti. Draugę, kuri nepabūgo minties leistis iš 3200 m aukščio, radau netikėtai. Neveltui sakoma, kad geriausi dalykai atranda tave patys. Dvi savaites vis atsirasdavo trukdžių įgyvendinti "trijų kilometrų" svajonės, tačiau kai žmogų valdo nuoširdus ir stiprus noras raižyti delnais padanges, tuomet tai nugali viską ir taip atsirandi Kyviškių aeroklube, kur, matydami mano ir draugės sumišimą, mus pasitiko pirmieji parašiutininkai, pašaipiai šypsodamiesi.

Palaikė šiluma instruktoriaus veide

Keista, bet atvykus į aeroklubą virpuliukas buvo mažas, baimės beveik nejutau. Ranka sudrebėjo tik pildant anketą ties vieta, kurioje barstėsi žodžiai: „Asmuo, kuriam pranešti traumos ar mirties atveju“ ir ilgas aprašymas, kaip tai pavojinga. Skaityti nebaigiau. Pakėlus galvą pažvelgiau į arčiausiai esančio instruktoriaus veidą, kuriame esanti ramybė ir šiluma nuramino. Giliai įkvėpiau ir užpildžiau likusią anketos dalį. Pinigai sumokėti. Parašai padėti. Veide platėja šypsena.

Žengus pirmąjį žingsnį, ateina metas susipažinti su instruktoriumi, kuris iš karto papasakoja pagrindinius dalykus, kurie reikalingi šokant parašiutu. Pasirinkome Tandeminį šuolį (3200 m aukštis, instruktorius ant nugaros ir visiškas atsipalaidavimas), kuriame tereikia žinoti, kaip iššokti ir kaip nusileisti. Visas kūnas spurdėjo, šypsena nepailstamai žaidė veido linijom ir lengvas instruktažas išklausytas. Baimės vis dar nėra. Patikėjau, kad tai iš tiesų vyksta tik tuomet, kai parašiuto sistema jau buvo užsegta ir šalmas bei apsauginiai akiniai jau tirpo rankose.

Laukti ilgai neteko - vos penkiolika minučių po lengvų apmokymų ir jau judėjome lėktuvo link. Dangaus žydrumu dvelkianti išorė vis stipriau traukė vidun, kur pasitreniravome iššokimą iš lėktuvo. Visi sulipome ir variklis ėmė garsiai šaukti, kad to niekuomet nepamiršime. Draugė šypsojosi ir nužvelgdama kitus parašiutininkus mintyse svarstė, ar šis mūsų pasirinkimas teisingas. Pasikalbėjusios su Dievu, atsidusom ir sužiurome pro langą - lėktuvas jau kyla. Lėtai. Stebėjome, kaip tolsta žemė, kaip tolsta tie, kurie neramiai spurda žinodami, kad po mūsų ateis jų eilė.

Namai tapo juokingai maži, panorama neapsakomai graži. Kai lėktuvą apgaubė migla, pasijutau lyg vanilinio debesies užsupta – kūną užpildė jauki vėsa, o mintyse pradėjau dainuoti. Šalia sėdėję parašiutininkai maloniai šypsojosi, todėl širdyje buvo visiškai ramu, tai palaikė mus abi. Labai ačiū jiems už tai. Linas, mano instruktorius, nuolat klausinėjo, ar viskas gerai, o aš vis stebėjausi, kodėl esu tokia rami.

Magijos prisipildęs šuolis prašėsi būt pakartotas

Kai aukščio matuokliai ant parašiutininkų riešų rodė tinkamą aukštį, pakilo pirmieji šuolininkai - mano draugė ir jos instruktorius. Kai jie iššoko, nusijuokiau - ji dvejojo, kad paskutinę akimirką apsigalvos, o tam laiko jai duota nebuvo. Suvirpėjo širdis, tačiau mintyse pasakiau, kad jei ji jau skraido, tai aš tikrai nepabūgsiu. Po minutės aš taip pat stovėjau prie durų. Instruktorius davė komandą pasiruošti šuoliui, todėl atlošiau galvą, sunėriau rankas, sulenkiau kojas ir supratau, kad jau atėjo toji akimirka, kurios taip ilgai laukiau. Trauktis nebuvo jokio noro, baimė vis dar neaplankė, galvoti laiko taip pat nebuvo. Dar kartą patvirtinusi, kad viskas gerai, pajutau, kad instruktoriaus ranka jau nepasilaiko už durų ir aš krentu į savo svajonės glėbį.

Vos pakibusi ore, susižavėjau vaizdais - kaip gražu, kaip neapsakomai gražu aplink. Aš tiesiog spinduliavau džiaugsmu - šypsena laipiojo lūpomis, kūnas virpėjo, širdis juokėsi, siela dainavo. Jaučiausi laiminga. Keturiasdešimt sekundžių laisvo kritimo prabėgo labai greitai. Parašiutas išsiskleidė sėkmingai ir oro srautas patraukė į viršų. Dabar jau galėjome laisvai kalbėtis su instruktoriumi tarpusavyje. Buvo taip tylu, taip ramu, taip užburiančiai gera. Skraidant danguje viskas atrodo kitaip: važiuojantys traukiniai, besileidžiantys lėktuvai, skubantis Vilnius, draugė sklandanti šalia – viskas buvo paliesta magijos. Jauties pakylėta, kitokia, besąlygiškai laiminga ir visiškai tikra, kad tai nėra paskutinis kartas.

Kai atsisėdau ant žemės, norėjau šokti ir bėgti visiems papasakoti, kiek daug jie praranda čia, ant žemės, kiek daug jie neturi. Kai instruktorius atsegė mane nuo savęs, norėjau sakyti, kad dabar iš karto noriu viską pakartoti – jausmas, kurį patyriau neturi tinkamo žodžio tam išreikšti, tam neužtektų visų raidžių, minčių ar kalbų. Tai nuostabu.

Dabar žinau, kodėl čiulba paukščiai

Pajutus kojomis žemę, pirmiausia įsiamžinau nuotraukose su savo instruktoriumi – jis šaunus žmogus, šiltas ir draugiškas, o kai yra toks palaikymas, tuomet baimės nelieka nė mažo trupinėlio, tik tuomet gali visiškai atsiduoti palaimai, kuri aplanko pakibus danguj. Nusileidusi draugė tryško energija, džiaugsmu ir buvo lygiai tokia pat laiminga ir entuziastingai nusiteikusi tai pajusti dar ne kartą. „Tegu kiti šliaužioja žeme, o mes skraidysim“ – sakė ji. Dabar visa tai yra dalis mūsų: akyse nenyksta matyta panorama, širdyje – palaimingas džiugesys bei jauki trauka sugrįžti, o rankose – žydro dangaus spalvomis nusėtas pažymėjimas, kurio eilutėmis su drauge dar ilgai gyvensim – „dabar mes žinome, kodėl čiulba paukščiai, o parašiutininkai šypsosi“. O kad tokios akimirkos niekad nesibaigtų...

Margarita Matvijenko