Pirmą kartą su parašiutu šokau turbūt 11 klasėj, su drauge. Viena iš kitos juokėmės, kad nebūtų baisu ir mažiau apie tai galvotume. Lėktuve dažniausiai sėdi ne vienas, bet kai jau atvažiuoji su savo kompanija, tai labai padeda. Atvažiavę po vieną tuoj suranda draugų, nes baimė, nežinojimas susieja.

Pociūnų aerodrome žuvo mano mamos brolis, pilotas ir sklandytojas. Susidūrė du lėktuvai. Vienas nebuvo labai pažeistas ir nusileido, o mano mamos brolio buvo jau nebevaldomas. Reikėjo gelbėtis. Jis šoko, bet buvo per žemai, parašiutas nespėjo išsiskleisti. Toje vietoje, kur jis žuvo, padėtas atminimo akmuo. Mama nuvažiuodavo ten per brolio gimtadienį, per žuvimo dieną. Ir mus kartais nusiveždavo. Vieną kartą girdim – virš galvų burzgia lėktuvas. Pamačiau, kaip skleidžiasi parašiutas. Man tada buvo gal 15 metų, tas vaizdas padarė neapsakomą įspūdį. Aš irgi užsinorėjau. Mama sutiko. Per dvi savaites įkalbėjau draugę ir iššokom.

Aš bijau plaukti ant nugaros, nes atrodo, kad tuoj imsiu skęsti. Slidinėti labai norėčiau, bet nemoku. Čiuožimas irgi gražu, bet jei nemoki, tai išsitėkši, susiskaldysi alkūnę arba kelį. Viskas atrodo baisu. O kiekvienas šuolis atneša nerealios laisvės jausmą. Čia irgi turi kontaktą su žeme, nes galiausiai nusileidi, bet parašiutas leidžia tau laisvai kristi ir saugiai leistis. Ypač kai jį įvaldai. Sunkumų gali atsirasti, bet jei turėsi proto ir būsi atsargus, viskas bus gerai. Krisdamas gali įsivaizduoti, kad esi balerina, kad sėdi, stovi ir visa tai daryti – gulėti ant nugaros, pilvo, kristi ant galvos. Neįmanoma išsemti visų kritimo stilių ir būdų.
Leisdamasis su parašiutu viską pamiršti. Negalvoji apie tai, kad rytoj pirmadienis, reiks į darbą, kad yra asmeninių problemų. Nuo visko taip atsijungi... Aišku, taip veikia bet koks pomėgis, kad ir jojimas ant arklio, kai vėjas švilpia ausyse. Nesakau, kad tas, kuris žaidžia krepšinį, yra mažiau dvasiškai pažengęs. Viena vertus, man tai pats geriausias būdas apie nieką negalvoti, kita vertus – susimąstyti apie tai, kad tos problemos iš tikrųjų mažos. Iš aukštai kiekvienas namas atrodo kaip degtukų dėžutė, o žmogus – kaip skruzdėlytė. Dauguma dalykų pasidaro ne tokie svarbūs. Ar yra prasmės eikvoti energiją – pykti ant kažko, nervintis? Susimąstai apie globalumą.

Pakankamai daug sau leidi, jei taip darai. Maža kas atsitiks: žemiau išskleisi parašiutą arba iššoksi ne ten, kur planavai, per debesis nematysi, kur tave išmes. Galų gale net jei nusileisi ten, kur žadėjai, negali žinoti, ar nebus kokios šukės, neįsipjausi, neįsidursi. Daug kas sako: kam be reikalo rizikuoti? Juk gali šokti su sandalais, pro juos irgi pūs vėjas, bus vėsu, malonu. Bet jei leidi sau – kiek prapleti tą laisvę. Kartais norisi pabandyti šokti minimaliai apsirengus – džinsais ir marškinėliais be rankovių. Mes paprastai šokinėjam su kombinezonais. Dažnas net ir vasarą mūvi pirštinėmis, nors norisi plikom rankom, kojom, kad būtų daugiau pojūčių. Kuo daugiau atidengtų vietų, tuo labiau jauti oro srautą, aptekantį tave.

Stebiuosi – du paskutinius sezonus šokinėjau basa ir viskas baigėsi gerai. Man sakė: žaidi su ugnimi. Besileidžiant taip sušąla kojos, nesuvokdamas to bandai vieną ant kitos uždėti ir taip atseit šildyti. Tik paskui pagalvoji, ką aš čia darau? O kojos jau „fioletavos“.

Pagal nerašytą taisyklę pradžia – kovo 11-tą. Tai ir pavasario pranašas, ir nedarbo diena. Šokinėjam kiekvieną laisvą dieną, išskyrus Velykas. Superšventas šventes skiriam šeimai. O šiaip net per Motinos dieną dar pagalvojam, kur važiuosim. Visos šventės ten – Pociūnuose. O pabaiga paprastai būna spalio antrą savaitgalį.

Parašiutininkų klubas yra Prienų rajone, Pociūnų kaime. Ten gaminami sklandytuvai ir remontuojami visokie lėktuvėliai, daroma apdaila, tvarkoma, atnaujinama. Aerodrome yra dvi bazės. Viena priklauso sklandytojams, kita – mums. Mūsų pusėje yra buvusios kareivinės, klubo nuosavybė. Žmonės čia atsitempė savo namelius ant ratų, kad būtų kur gyventi savaitgaliais.

Galima. Esu šokusi beveik iš 5 km aukščio. Fiziškai tai jau riba. Šokti dar iš aukščiau pavojinga, nes oras retesnis, mažiau deguonies. Keleiviniuose lėktuvuose aukščio riba – trys kilometrai, bet pilotai atsako už daug keleivių, o mes – tik už save. 4 km – normalu, o būna, kad pakelia į 5 km aukštį. Kai kuriems žmonėms tada jau darosi silpna, jie kvėpuoja dažnai ir daug, bet negauna deguonies tiek, kiek reikalauja organizmas. Jautiesi kaip žuvis, išmesta ant kranto.

Žinoma. Ir žemės vaizdas, ir pats šuolis duoda pojūtį, kad krenti ilgiau, nors prisideda tik 15 sekundžių: kuo retesnis oras, tuo greičiau krenti. Man niekada nėra buvę blogai. Šokant dar iš aukščiau reikia turėti deguonies kaukę ir balioną. Ir kvėpuoti per kaukę bent lėktuve, nes krisdamas per pusę minutės pasieki trijų kilometrų aukštį, kur normalaus tankumo oras.

Labai norėčiau pabandyti. Nežinau, ar neapgalvojusi pasiryžčiau superaukštiems šuoliams iš keliolikos kilometrų – ten daug radiacijos. Pavasarį Tailande organizuojamas rekordas – šoks iš 7 km aukščio. Dalyvaus ir vienas lietuvis, praėjęs griežtą atranką.

Greitai bus 1100. Žinau tikslų savo šuolių skaičių, nes užsirašau.

Mano tėvas labai mėgsta medžioti, o už medžioklę kartais turi susimokėti. Jis labai supranta, kad žmogus gali turėti užsiėmimą, dėl kurio eina iš proto. Kol neturėjau savo pinigų, imdavau iš tėvų: „Man nieko nereikia, nieko nepirkit papildomai, duokit grynais, kad galėčiau užsimokėti už šuoliukus“. Paskui pradėjau lankstyti parašiutus ir taip užsidirbdavau. Šuoliai brango ir jų skaičius augo. Būdavo, šoki 4 kartus per savaitgalį, o dabar ir 10 ar net 12 kartų. Fiziškai gali šokti 6 kartus per dieną. Išvargsti ir fiziškai, ir nuo įspūdžių, bet labai norisi. Nuvargina, bet ir pakrauna. Paradoksas.
Klubo interneto svetainėje kalbėjomės apie žiemos taupymo akciją. Kažkas parašė: „Savo porcelianinės liustros sąskaita vis tiek šoksiu“. Ir aš parašiau: „Man labai reiktų kedų, bet geriau nudrengti kedai ore nei naujutėlaičiai ant žemės“. Geriau šokinėti, nei turėti kažką apčiuopiama. Iš manęs to niekas neatims. Niekas nepavogs. Neduok Dieve, aš imčiau ir pamirščiau visa tai. Galbūt yra ligų, dėl kurių būtų įmanoma pamiršti, bet tada ir nesijauti praradęs. Man tai brangiausia, ką turiu.

Negali žinoti, kiek to viso gyvenimo kam skirta. Yra klubo veteranų, pvz., 65 metų žmogus – iššoka vieną kartą per savaitgalį, alučio išgeria, pabendrauja su jaunimėliu ir „cool“. Prisiklausom būtų nebūtų istorijų iš anų laikų, o jis mato progresą, nes seniau šokdavo tik iš 2 kilometrų aukščio ir būdavo gana. Šokinėju 8 metus ir man niekada negana. Bet nėra taip, kad norėčiau visada tik tai daryti. Viena vertus, dirbu tik tam, kad turėčiau pinigų šuoliams. Bet svarbu, kad darbas man būtų įdomus ir patiktų, kad 5 dienas per savaitę negyvenčiau tik savaitgalio laukimu.

Tam, kuris šoka su parašiutu labai retai, tai aštrūs pojūčiai. Yra baltasis ir juodasis adrenalinas. Kai tu iš baimės, iš šoko, kad per plauką likai gyvas, gauni adrenalino, jis yra tamsusis. Kai leidiesi su parašiutu dešimt, penkiolika, dvidešimt kartų, ir tik tada pradeda išeiti, gauni baltojo – iš teigiamų įspūdžių ir emocijų. Tokie šuoliai tuo prasmingi, kad netikėti nukrypimai leidžia kažko pasimokyti, suprasti ir gerai baigiasi. Paskui pasidarai atsargesnis.

Tai atsitiko maždaug prieš dvejus metus. Aš leidžiuosi gal 50 metrų nuo savo bazės. O aerodrome, ant žemės, kažką lesinėja ar varles gaudo gandriukas. Darau paskutinį posūkį, o jis pabėgėja savo ilgomis kojomis ir pradeda kilti tiesiai į mane. Ką daryti? Matosi, kad liesas visas, išstypęs, turbūt pirmametis. Pagal visas aviacijos taisykles abu sukam į priešingas puses, nes skrendam vienas į kitą. Paskutiniu momentu prasilenkiam. Įdomu, kaip būtų baigęsi. Mano greitis su parašiutu buvo pakankamai didelis, o jis skrido iš priekio. Jei būtume susidūrę, tikriausiai būtų pradūręs man pilvą.

Yra vadinamas „base jumping“: šokinėjama nuo antenų, bokštų, tiltų, skardžių, uolų ir pan. Bet šokinėjančius nuo antenų ir tiltų gaudo policija. Todėl jie iš anksto būna išsikvietę taksi: nušoka ir iškart sprunka. Tokių dalykų nedaryčiau – ar nepribrendau, ar kaip tik per daug subrendau. Europoje vienintelė legali vieta, kur neuždrausta tą daryti, yra Norvegijoje. Ten galima šokinėti nuo uolų. Reikia turėti arba išsinuomoti specialų, labai patikimą parašiutą, kuris labai greitai skleidžiasi. Ten visai norėčiau. O šiaip laukiu kitos vasaros, kad galėčiau toliau šokinėti.