,,Galvok, galvok, ką darai...“ – groja radijo stotis. Hmm... aš tikrai dažnai negalvoju. Tiek to. Atsikeliu šiek tiek anksčiau nei planavau ir bandau pusryčiauti. Deja, jaudulį vos rytine arbata įstengiu pramušti, net citrina nelabai efektyviai suveikia. Susipakuoju ir bėgu į sutartą vietą, kur mane pasitikti turi draugas. Įsėdu į vos važiuojančius ratus ir lekiam, o gal geriau dardam... į Kyviškes.

Šiandien oras nebūdingas lietuviškajam rudeniui: saulė ir tykus vėjelis tikrai džiugina. Atvažiavom vieni pirmųjų, tad turime progą nuraminti jaudulį ir prisitaikyti. Prisėdom ant rankų darbo dar nenutrinto suolo ir kaitrioje saulutėje laukiame mūsų bendraminčių. Pasirodo, sulaukėm dar keturių merginų!.. Kažkur skaičiau, kad parašiutininkų gretos moteriškėja, rodos, nemelavo.

Pagaliau laikas pasirašyti popieriūkštį, kad nesi psichinis ligonis ir neketini šuolio metu užsiimti savižudybės reikalais. Padėjus autografą, prasidėjo apmokymai. Visi šokome su sparno tipo parašiutais. Jie išsiskiria nuo paprastesnių tuo, kad ilgiau galima sklandyti ore, ir pats jį valdai. Kiekvienam iš mūsų pirmiausia teko valdyti jį angare, kabant virš kėdės, taip pat daugybę kartų išklausyti nurodymus, ką daryti, iššokus iš lėktuvo.

Lėktuvo motoro garsas, parašiuto diržų tvirtumas, juokinga tankistą primenanti kepurė ir mes jau lėktuve. Vaizdas pro lėktuvo langelį nepakartojamas, atrodo, lyg bučiau architektas, darantis maketus (tik kažin kaip aš karves padaryčiau). Žiūriu į aukštį matuojantį prietaisą ant rankos: 600... uch... 750... dar ne... 800... jau turėtų... 1000...pirmas išėjimas jau pasiruošęs... o aš antrame, šoksiu trečias. ...121 122 123.. Draugas iššoko pirmas. Šiek tiek baisu, išvydus praviras lėktuvo duris. Už manęs sėdėjusi mergina pradėjo purtėti, o ašaros kaip pupos byrėti!.. Ir man nejauku pasidarė. Pradėjau ją raminti ir guosti, nors pats velniškai išsigandau... 121 122 123... Pagaliau ir mano eilė! 1200 metrų... Atsivėrė durys, ir aš supratau, ką reiškia baimė ir barjeras. Apie baimės barjero peržengimą pradėjau svarstyt, kai supratau, kad aš jau ore, apie 900m aukštyje, ir kad mano parašiuto lynai susisukę. Instruktorius per ausinę-radijo ryšį apie tai mane įspėjo, baimindamasis, kad pats to nesuprasiu. Atsisuku parašiuto lynus į reikiamą padėtį ir pirmyn!.. Netikėjau, kad taip smagu rėkauti ir kalbėtis su savimi sklandant sparno parašiutu. O draugas net negražiai spjaudėsi iš to džiaugsmo. Cha! 1001 1002 1003... che, tikriausiai jau užtektų skaičiuoti.

Man sakė, kad likus 5m iki žemės reikia patraukti valdymo virveles iki pat galo ir laikyti. Aš tikriausiai tada nelabai klausiausi, o ir instruktorius per ausinę neaiškiai man pasakė, jog šitą manevrą pradėjau daryti likus vos vienam metrui iki žemės... Uch, užpakaliukas nenukentėjo – žolytė dar vešli buvo.

Na ką, žemė po kojomis, esu pilnas gerų įspūdžių ir, apskritai, pilnas gėrio.. Netrukus pirmašuolių diplomų įteikimas, šampanas ir, tegul atleidžia man vieno straipsnio autorius, dar kai kas!.. O kas, tai sužinosit, kai patys išbandysit, jei dar nebandėt...

Trumpas kelias namo, nostalgija ir pažadas sugrįžti bei vėl patirti laisvą kritimą. Iki greito !..

Raulis