Mielas Vitai,

Lietuvos aviacijos sportininkų šeima sveikina Jus su gražiu jubiliejumi! 50 metų – tiek patirta, išgyventa, pasiekta... Juk gyvenimas – tarsi skrydis, kiekviena jo atkarpa – nuostabi galimybė. Sklandytuvo sparnų nešamoje jaunystėje Tave lydėjo nepakartojami potyriai ir nugalėtojo jausmas erdvių platybėse, vėliau, brandos amžiuje – išmone ir pasišventimu grįstas kūrybinis darbas.

Brandos amžius – tarsi egzaminas, kaskart reikalaujantis vis daugiau stiprybės ir jėgų, kurių Jums ir linkime šiandien. Sėkmės, kuri lydėtų metai po metų! Teisingų sprendimų, kad Jūsų vadovaujamo Lietuvos aeroklubo sparnai vis stiprėtų, skleistųsi ir garsintų Lietuvą!

Krentantys medžių lapai, lietus, dangaus žydrynę slepiantys debesys... Taip mes pasitinkame atėjusį ir įsitvirtinti spėjusį rudenį. Vis dažniau rudeninių vėjų blaškomi „plieninių paukščių“ sparnai priverčia sunerimti ir visus aviatorius. Po sunkių sezono darbų nuvargusius skraidymo aparatus priglaudę angaruose, slūgstant varžybų adrenalinui, pilotai vis dažniau dalijasi patirtais įspūdžiais, nuotykiais ir smagiomis isorijomis...

Todėl šiame numeryje Lietuvos aeroklubas siūlo visiems trumpam stabtelti ir kartu su nostalgijos „kvapą“ turinčiomis bičiulių istorijomis, prisiminti gražiausias akimirkas, kuriomis ateityje visus norinčius maloniai kviečiame pasidalinti.

Vartydamas senų nuotraukų albumą, radau keleto seniai prabėgusių dienų užfiksuotų akimirkų. Vienoje jų – mes, biržiečiai, išklausome lakūno, parašiutininko instruktoriaus Petro Brundzos paskutinįjį „žemiškąjį“ instruktažą. Po keliolikos minučių iš lėktuvo An-2 būsime „išlaipinti“ 800 metrų aukštyje virš Kyviškių aerodromo.

Stovi iš kairės: V. Pačinskas, V. Juodgudis, ketvirtas A. Žemaitis, J. Kutra, devinta N. Variakojytė, R. Tekutytė. Kiti – sportininkai iš Kaliningrado.

Nuo to gražaus saulėto sekmadienio ryto prabėgo keturiasdešimt dveji metai...

...1967m. birželio 11 d. šeštą valandą ryto, kaip buvom iš vakaro tvirtai susitarę, susirinkome prie Biržų pašto. Pagal išvakarėse sudarytą „garantinį“ pasižadėjimą turėjo susirinkti šešiolika žmonių, o sulaukėme... dešimties. Pasirodo, kad paskutinę valandą kai kurie dėl susidariusių „rimtų“ priežasčių „jokiu būdu“ negalėjo dalyvauti. Paaiškėjo, kad teorija nuo praktikos labai skiriasi – viena – entuziazmo jausmas matyti besileidžiantį parašiutininką, o kita – pačiam būti betarpišku dalyviu, pajausti slegiantį parašiuto svorį, nugalėti žmogišką aukščio baimę.

Tie, kurie ryžosi ateiti, vykti į nežinomų, dar niekad nepatirtų jausmų išsipildymo kelionę, visą gyvenimą su smulkmenomis prisimena pirmąjį šuolį, nuostabų erdvės jausmą, savo ryžto pergalę.

Tos pačios dienos pavakaryje, nutilus vasaros vėjui, patiems susidėjus (atidžiai stebint instruktoriui) parašiutus, mus, biržiečius, „sumaišius“ su kitais parašiutininkais, Vilniaus aeroklubo viršininkas Z. Polinauskas leido lakūnui P. Brundzai mus „išmesti“ 800 m aukštyje.

Neišdildomas įspūdis liko pirmą kartą šokusiems: N. Variakojytei, R. Tekutytei, A. Žemaičiui, V. Juodgudžiui, A. Krisiukėnui, V. Kalinauskui, V. Bartašiui, J. Rožėnui. J. Kutrai ir man tai buvo ne pirmieji šuoliai – J. Kutra keletą šuolių buvo atlikęs sovietinėje armijoje, o aš – Pociūnų ir Kyviškių aerodromuose.

Grįžtant į Biržus, buvo daug kalbų apie patirtus įspūdžius: vienas vos nenusileidęs į griovį, kitas – užmiršęs artėjan žemei apsisukimo instrukciją, o dar kitas – vos nepataikęs į karvės š... .

1968 m. rugsėjo 18 d. laikoma Biržų aeroklubo oficiali įkūrimo data. Mintyse atgimsta prabėgusių dienų rūpesčiai, svajonės ir laukimai... Gražiai draugauta su Bauskės ASK. Jos viršininko, nuostabiai draugiško, visuomet linksmo, geros nuotaikos, Bernardo Dzendoletto dėka, keli biržiečiai pirmuosius savarankiškus skrydžius atliko Bauskės aerodrome. Taip buvo padėtas tvirtas pagrindas Biržų aeroklubo įkūrimui.

2008 m. Biržų aeroklubas minėjo 40 – ties metų įkūrimo jubiliejų. Šiandien atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti: kaip Biržai gali gyventi be savųjų sparnų, be nuolatinio lėktuvų variklių ūžesio virš restauruotos Radvilų pilies, Širvėnos ežero ir jo Meilės salos...

Laikas nestodamas bėga į praeitį, palikdamas anų dienų prisiminimus, kas metai pasipildančiais jaunaisiais sklandytojais ir lakūnais.

Gerų Jums skydžių, mieli biržiečiai!

Parengė Vytautas PAČINSKAS, Aviacijos veteranas

Vasaros pabaigoje, rugpjūčio 22-29 dienomis Serbijoje vyko 12-tasis kosminio modeliavimo Europos čempionatas, kurį organizavo Serbijos aeronautikos sąjunga ir modeliavimo klubas „Sirium“. Keturiolikos dalyvavusių Europos šalių gretas papildė ir Lietuvos rinktinė, kurią atstovauti garbę turėjo trys aviamodeliuotojų kartos: suagusieji, kurių tarpe ilgametis mokytojas ir treneris Jurgis Strazdas ir jo mokiniai – Maksim Timofejev, Eugenijus Guobys. Jaunimą atstovavo Vilniaus komanda: Augustas Vasiliauskas, Mykolas Treikauskas ir Aurimas Petkevičius.

Svarbu paminėti, kad teisėjų kolegija sudaroma iš: FAI žiuri – kviestiniai teisėjai, kurie prižiūri varžybas, kopijų teisėjai – atlieka raketų–kopijų stendinius matavimus ir įvertinimus, aukščio matavimo teisėjai – dažniausiai tai varžybų šeimininkų žmonės, kurie yra susipažinę su matavimo technologija. Daugiausia yra taip vadinamų „chronometristų“, kurie fiksuoja tiek aukščio raketų, tiek raketų–kopijų startus ir matuoja kilimo laiką. Galima pasidžiaugti, kad vienas iš pastarųjų teisėjų buvo ir lietuvis Gintaras Jucevičius.

Serbija sportininkus pasitiko šiltu oru ir geru varžybų organizavimu – organizatoriai stengėsi padaryti viską, kad sportininkams pavyktų pasiekti kuo aukštesnių rezultatų. Ramų Irig priemiestyje įsikūrusį Serbijos aeroklubo aerodromo dangų visą savaitę raižė raketos – vyko įtemptos varžybos.

Pirmą varžybų dieną jauniai skraidino raketas su parašiuto gelbėjimosi sistema (S3A), o suaugusieji – raketas su juostelėmis (S6A). Antrą dieną skraidė aukščio raketos (S1A junior ir S1B senior). Trečią dieną jauniai varžėsi raketomis su juostos gelbėjimosi sistema (S6A), o paskutiniąją varžybų dieną suaugusieji startavo su raketomis, kurių gelbėjimo sistema yra rotorius (S9A) ir varžėsi raketų–kopijų klasėje (S7).

Taigi po atkaklių kovų rezultatai:

Varžybų foto albumas >>

Neatsitiktinai pamario padangę raižė ultra lengvieji orlaiviai. Šios ultra lengvųjų orlaivių šventės "kaltininkai" - šilutiškiai Aidas Stankevičius ir Dovydas Stungurys. Neseniai pastarasis pilotas kartu su šturmanu Justinu Subačiumi pasaulio ultralengvųjų orlaivių skraidymo čempionate Čekijoje iškovojo aukštą 8-tą vietą. Tačiau šį kartą šiems "Sky ranger" pilotams, Europos ir Pasaulio čempionato dalyviams, į dangų kilti neteko. Jiems reikėjo atlikti ypatingai sudėtingą vaidmenį - organizuoti ir teisėjauti skraidymo varžyboms, paruošti navigacinius žemėlapius, priimti, apnakvydinti ir pamaitinti svečius. Tad, "Sky Ranger" orlaivio vairalazdę teko perduoti jaunimui, Juliui Subačiui ir Kęstučiui Jurkštui. Pastarieji, atlikę be priekaištų navigacinio skridimo ir lėktuvo tupdymo į tikslą ( tikslią vietą) pratimus, padarė nedidelę klaidelę (neįjungė GPS), kuri kainavo brangiai - septintąją vietą. Šilutiškis Algirdas Poteliūnas (RAL 2 klasėje) užėmė dešimtą vietą. Buvęs šilutiškis Antanas Rupeika su motoskraidykle (RWL 2) iškovojo penktą vietą.

Į pamarį iš įvairių Lietuvos kampelių atskrido čempionato dalyviai. Gaila, kad greitaeigiais orlaiviais į pamarį skubėję kaimynai latviai į varžybas pavėlavo, tad jiems beliko pasidžiaugti lietuvių skrydžiais ir nuostabia pamario gamta.
Čempionate dalyvavo 19 orlaivių įgulų - 8 motoskraidyklės (RWL klasė) ir 11 lėktuvų (RAL klasė). Įdomu pažymėti, kad sunku buvo rasti identišką orlaivį arba jų išvis nebuvo, tad akį buvo kur paganyti, nes lėktuvų ir motoskraidyklių buvo žymiai daugiau, nei dalyvavo čempionate.

Prasidėjus brifingui (navigaciniams rungčių skrydžiams) orlaiviai vienas po kito kilo į dangų. Pilotai, naudodamiesi navigaciniu žemėlapiu, turėjo įveikti daugiau nei šimtą kilometrų pamario padangėje, orientuotis vietovėje. 100 kilometrų maršrutą jie turėjo įveikti per nurodytą laiką praskrendant laiko vartus bei lėktuvą nutupdyti į tikslią vietą. Naudodamiesi fotonuotraukomis (tarp kurių viena buvo apgaulinga) turėjo rasti ant žemės paslėptus žymeklius ir tą vietą pažymėti žemėlapyje (panašiai kaip orientavimosi sporte).

Varžybų organizatoriai A.Stankevičius ir D.Stungurys, pasibaigus čempionatui, padėkojo dalyviams ir rėmėjams, apdovanojo nugalėtojus ir prizininkus. Geriausiems įteikti ir žurnalo „Aviacijos pasaulis“ prizai. Kaip jau minėjome, lėktuvų klasėje pirmą vietą iškovojo Lietuvos ultra lengvųjų lėktuvų asociacijos prezidentas K.Jurkėnas ( RAL 1 klasė), antrą - Arūnas Rupkus ir A.Proznov (RAL 2) ir trečią - Stanislovas Keparutis ir E. Žilius (RAL 2). Motoskraidyklių klasėje geriausiai pasirodė kaunietis V. Ganusauskas (RWL 1), antrą vietą užėmė P. Kerpauskas ir J. Kerpauskas (RWL 2) ir trečią vietą iškovojo Stasys Petruškevičius (RWL 1).

Pasibaigus varžyboms Lietuvos lengvųjų orlaivių asociacijos prezidentas K. Jurkėnas „Šilokarčemai“ sakė, kad  „Pamario taurė 2009“ prilygo šalies čempionatui. Fantastinės meteorologinės oro sąlygos, nuostabi pamario gamta leido surengti puikią šventę. Užduotys pilotams buvo parengtos pagal reikalavimus, jas pritaikius bendram pilotų pasirengimui bei kvalifikacijai taip, kad atitiktų šventinę, rekreacinę renginio dvasią. Pasak jo, varžybos patiko visiems pilotams. Daugelis jų skrido net su fotoaparatais, stebėjo iš paukščio skrydžio užliejamas  pavasarį pamario pievas ir miškus, unikalų Lietuvos kampelį - Ventę. Dėkojo Šilutės aviacijos sporto klubui „Sparnas“ ir linkėjo ilgai gyvuoti. Oreiviai pastebėjo, kad žuvienę aerodrome jie valgė pirmą kartą.

Parengė „ŠILOKARČEMA”

2009 m. rugsėjo 21-28 dienomis JAV, Kalifornijos valstijoje, Perris Valley Skydiving centre vyko vienas didžiausių pasaulio parašiutinio sporto renginių - JUMP FOR THE CAUSE 2009 - pasaulio moterų rekordinės formacijos renginys, turintis keletą tikslų: surinkti 1.000.000 USD fondą vaistų nuo krūties vėžio kūrimui, sudaryti naują Pasaulio Moterų Rekordą, būti pavyzdžiu kitoms jaunoms moterims ir merginoms.

Šiame renginyje dalyvauja moterys ir merginos iš įvairiausių pasaulio šalių ir kontinentų, susirinkusios bendram tikslui – prisidėti prie vaistų nuo krūties vėžio kūrimo ir įtvirtinti naują Pasaulio Moterų Rekordą. Renginio organizatoriai ir JUMP FOR THE CAUSE projekto įkūrėjai 1999m.: Mallory Lewis, Brad Hood kartu su Kate Cooper-Jensen ir Tony Domenico.

Šiais metais JUMP FOR THE CAUSE švenčia 10 metų jubiliejų! Renginys vyksta kas 3 - 4 metus.

2009 m. rugsėjo 26 d. Pietų Kalifornijos danguje moterys ir merginos iš 31 pasaulio šalies pasiekė naują merginų formacijos pasaulio rekordą! Susikibusios už rankų danguje jos sudarė 181-os merginos formaciją. Šis pasaulio rekordas skiriamas kovai prieš krūties vėžį, surinktas daugiau nei 900.000 JAV dolerių fondas vaistų nuo šios ligos kūrimui! Šiame rekorde pirmą kartą dalyvavo ir atstovė iš Lietuvos - Živilė Gudaitytė.

Siekti šio rekordo daugiau nei 200 merginų ir moterų suvažiavo iš įvairių pasaulio tautų ir rugsėjo 21 d. prasidėjo treniruočių šuoliai. Pirmas dvi dienas šokinėjome nedidelėmis formacijomis po 40 - 60 merginų iš 4000 m. aukščio, treniravomės sudaryti savo sektorius, suderinti kritimo greičius - vyko pasiruošimas būsimiems rekordo bandymams. Rugsėjo 23 d. pradėjome šuolius visa 180 merginų formacija iš 9 trikampiu išsirikiavusių lėktuvų. Puikų darbą čia atliko pilotai išrikiuodami lėktuvus numatyta tvarka ir visi kartu duodami signalus merginoms pasiruošti šuoliui. Rekordo šuoliai vyko iš 5500 m. aukščio, kylant visam ekipažui buvo tiekiamas deguonis.

Prieš kiekvieną šuolį vykdavo treniruotė ant žemės, merginos sustodavo į numatytas vietas formacijoje, stengėsi įsiminti savo vietą, aplink esančias kaimynes, atskaitos taškus formacijos centre, pasiruošti būsimam darbui. Visų šuolių metu taip pat vyko ir atranka, nepasisekus kelias merginas pakeitė rezerviniame „K“ lėktuve esančios merginos. Tuo metu Pietų Kalifornijoje oro temperatūra siekė +40 laipsnių pavėsyje, todėl kiekvienai merginai buvo svarbu išsaugoti jėgas ir ištvermę iki pat rekordinio šuolio. Šuolio metu buvo reikalingas maksimalus dėmesys ir tikslumas prieinant į savo vietą formacijoje. Po kiekvieno šuolio vykdavo video peržiūros, aptarimai, veiksmų analizavimas, pasiruošimas sekančiam šuoliui.

Rugsėjo 25 d. buvome labai arti, prie formacijos nespėjo prisijungti vos kelios merginos, tačiau kiekviena ir visi esantys ant žemės jau galėjo jausti, kad rekordas čia pat. Ir rugsėjo 26 d. antru šuoliu didžiausias 181 merginos formacijos rekordas buvo pasiektas!

Išgirdus oficialiai paskelbtą naująjį rekordą ne viena iš dalyvavusių merginų braukė džiaugsmo ašarą, šilti apsikabinimai, šypsenos, sveikinimai, ir juokas skambėjo visame aerodrome. Merginų vienybė, stipri komandinė dvasia ir patyrę organizatoriai padėjo pasiekti šį naująjį pasaulio rekordą! Šiuo metu JFTC 2009 rekordas registruojamas FAI.

Parengė Živilė GUDAITYTĖ

Broniaus Oškinio sklandytuvas BrO-3 buvo pirmoji visiškai originali lietuviška konstrukcija. Prieš tai jo dvi sukurtosios – T-1 ir T-2 – buvo vokiškų mokomųjų sklandytuvų interpretacija. Nuo trečiojo BrO – Br. Oškinis pradėjo konstruoti pagal savąją sklandymo filosofiją. Išmokęs skraidyti sklandytuvu 1932 metais, o lėktuvu – 1934 m., 1932 m. sukūręs pirmąjį (T-1), o 1934 m. – antrąjį sklandytuvą (T-2), ėmėsi kurti sklandytuvą skriejimui terminėse srovėse.

1934 m. balandį Br. Oškinis samdytu garlaiviu vienas plaukė į Nidą, pasikrovęs per 30 metalinių lovų, tiek pat joms čiužinių, antklodžių ir paklodžių, o taip pat – valgyklos indų. Ši kelionė labai skyrėsi nuo vykusios Nemunu 1933 m. vasarą: tuomet jis plaukė kaip sklandytojų grupės narys, vadovaujant Karo aviacijos lakūnui ir sklandymo instruktoriui jaunesniajam leitenantui Gregorui Heidrikiui, gi dabar Lietuvos Aero Klubas jį įgaliojo organizuoti Nidos sklandymo mokyklos bendrabučio statybą samdant darbininkus vietoje. Portfelyje Oškinis turėjo neregėtą pinigų sumą – 5 tūkstančius litų, o kišenėje – pistoletą (apsaugai). O tebuvo tik 21 metų amžiaus jaunuolis!

Br. Oškinis šio darbo ėmėsi po pokalbio su Lietuvos aeroklubo pirmininku profesoriumi Zigmu Žemaičiu, kuris jį ir paskyrė bei nuteikė Nidos sklandymo mokyklos statyboms.

Jau savo konstravimo veiklos pradžioje Br. Oškinis sulaukė reikšmingų profesoriaus pagyrimų, kai pastatė pirmąjį sklandytuvą, paskui – kai paruošė Nidos angaro projektą. Tačiau ypatingą paramą pajuto, kai 1933 m. įsigijęs elektriko specialybę ne įsidarbino pagal ją, o ėmėsi vadovauti Aukštesniosios technikos mokyklos Aviacijos būreliui ir statyti savo antrąjį sklandytuvą T-2 („Technikas-2“). Tuomet, kai pažįstami kraipė galvas, kodėl absolventas nepradėjęs gerai apmokamo elektriko darbo, prof. Z. Žemaitis pats atvyko, pagyrė už pasiryžimą veikti sklandymo sąjūdyje ir paskyrė nedidelį atlyginimą iš kuklaus LAK’o biudžeto, teisindamasis, jog Lietuvos Aero Klubas, kaip visuomeninė organizacija, gyvuojanti iš įvairiais būdais susirinktų aukų, tuo tarpu daugiau neišgali.

Ta pirmoji aviacinė alga, o svarbiausia – profesoriaus širdinga parama ir padrąsinimas – galutinai pastūmėjo Br. Oškinį į nuostabų aviacijos pasaulį. Čia jis pasiryžo veikti bet kuriomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Nuotaiką ir norą konstruoti kėlė ir jo konstrukcijų pripažinimas: 1934/35 metų žiemą ATM buvo pagaminti dar du T-1 egzemplioriai (vėliau dar per dešimtį T-1 pagaminta įvairiose Lietuvos vietose).

O paskyrimas statydinti Nidos bendrabutį buvo ne vien našta, bet ir iškili pareiga – profesoriaus dėka Br. Oškinis įgavo pasitikėjimo savimi. Todėl ir statybas Nidoje vykdė sėkmingai, o atokvėpio valandėlėmis jau galėjo apmąstyti savo naująją konstrukciją – sklandytuvą BrO-3.

BrO-3 statybą laikinai atidėjo džiugi permaina: Oškinis buvo įtrauktas į IV LAK’o lakūnų rengimo grupę ir 1934 m. rugsėjo pradžioje pradėjo mokytis skraidyti su čekišku dvisparniu Š-18. Rugsėjo vidury pradėjo skraidyti savarankiškai, bet egzaminų nesulaukė – buvo pašauktas vienerių metų karo tarnybai kaip kariūnas aspirantas. Tai buvo dar geriau, nes, paskirtas į Karo aviaciją, 1935 m. išmoko skraidyti mokomuoju ANBO-V, o paskui ir lavinimosi lėktuvu ANBO-III.

O karinės tarnybos laisvalaikiu ėmė konstruoti BrO-3, braižydamas detales pažįstamiems sklandytojams, norintiems ir sugebantiems meistrauti. Pirmieji talkininkai buvo Gabrielius Miliūnas, Leonardas Reimeris, Balys Karvelis, vėliau gaminti padėjo Viktoras Ašmenskas, Antanas Paknys, Alfredas Gysas, R. Jonušas. 1935 metų rudenį, atitarnavus nustatytus metus, išlaikius kariūno egzaminus, Br. Oškiniui buvo suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Baigęs šauktinio tarnybą Br. Oškinis įsidarbino Lietuvos Karo aviacijos dirbtuvėse. Pradedantysis konstruktorius susipažinti su lėktuvų gamyba svajojo jau seniai, ir tokios galimybės neprireikė net prašyti. Iniciatyva atėjo iš kitos pusės – padirbėti lėktuvų dirbtuvėse pasiūlė pats Karo aviacijos viršininkas pulkininkas Antanas Gustaitis. Jau 1928 metais, baigęs mokslus Paryžiuje, siekdamas pritraukti išsimokslinusio jaunimo Gustaitis rūpinosi, kad Aukštesniosios technikos mokyklos ir Universiteto studentai būtų skiriami į Karo aviacijos dirbtuves praktikos darbams. Dirbtuvėms reikėjo išsilavinusių specialistų bei inžinierių, galinčių talkinti remontuojant ir konstruojant lėktuvus.

Oškinio sugebėjimų ilgai nebandė: pradžioj padirbėjęs šaltkalviu, jis buvo paskirtas į variklių remonto skyrių, susipažino su variklių bandymo įranga ir… 1936 metų pradžioje nukreiptas organizuoti lėktuvų remonto dirbtuvių Zoknių aviacijos bazėje! Pirmoji užduotis – pastatyti Zoknių aerodrome švyturį lėktuvams (patvirtinant elektriko sugebėjimus).

Tačiau nereikia manyti, kad Šiauliuose Br. Oškinis užmiršo Lietuvos Aero Klubą ir sklandytuvus. Priešingai – net nespėjęs apšilti susipažino su Šiaulių amatų mokyklos sklandymo būrelio nariais, pataisė jų statytą mokomąjį sklandytuvą T-1, kad jaunieji šiauliečiai galėtų skraidyti. Būrelio nariai savo ruožtu įsipareigojo Oškiniui gaminti akrobatinio sklandytuvo BrO-4 „Rūta“ detales (tuo metu artėjo prie pabaigos BrO-3 statyba Kaune).

Parengė, Gytis RAMOŠKA

Interneto svetainė www.plienosparnai.lt, vienijanti Lietuvos aviacijos istorikus ir entuziastus, kolekcininkus, modeliuotojus ir kitus, neabejingus aviacijos istorijai, švenčia vienerių metų gimtadienį. Ta proga svetainės kūrėjų komanda ir žurnalas „Aviacijos pasaulis“ organizuoja rašinių konkursą „Lietuvos aviacijos istorija 1919-1940 metais“.

DALYVIAI: dalyvauti kviečiami visi, besidomintys aviacijos istorija: moksleiviai, studentai, pedagogai, aviatoriai, aviacijos istorikai, veteranai. Organizatoriai tikisi ir žurnalistų aktyvumo.

TEMATIKA: rašinių tematika plati: 1919-1940 metų aviacijos technika, pradedant tarpukario modeliuotojų darbais, baigiant koviniais lėktuvais. Asmenybių biografijos, aviatoriai rezistencijos kovose, transatlantiniai skrydžiai, mūsų lakūnų įamžinimas Lietuvoje ir užsienyje, S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas, aviacinė ginkluotė ir pan. Apimtis – nevaržoma.

Svarbu: bus vertinami tik rašiniai, dar nepublikuoti spaudoje ar internete.

KONKURSO DATA: darbus galima pateikti nuo 2009 m. spalio 5 d. iki 2009 gruodžio 1 dienos el. paštu nerijus.korbutas@gmail.com arba siųsti laiškus į „Aviacijos pasaulio“ redakciją adresu: Rodūnios kelias 8-414, LT-02187 Vilnius, tel.: 8-616 19201

VERTINIMO KOMISIJA: Aviacijos muziejaus, svetainės www.plienosparnai.lt ir redakcijos „Aviacijos pasaulis“ atstovai, žymūs aviatoriai.

APDOVANOJIMAI: visiems dalyviams bus įteiktos konkurso atminimo dovanėlės. Geriausių darbų autorių laukia šio konkurso garbė ir prizai: metinė žurnalo „Aviacijos pasaulis“ prenumerata, aviacinio turinio knygos, diplomai. Autorių apdovanojimas vyks „Aviacijos pasaulio“ redakcijoje. Geriausiu pripažintas darbas bus išspausdintas žurnale. Kiti – patalpinti internete www.plienosparnai.lt

 Parengė Vilma JANKIENĖ, žurnalas  „Aviacijos pasaulis“

Atsiprašome už praeitame numeryje įsivėlusią klaidą. Skiltyje „Rugsėjo mėnesio aviacijos sporto renginiai” vietoje „Ultralengvųjų orlaivių Panevėžio taurė” turėjo būti „Ultralengvųjų orlaivių Pamario taurė”.